BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aitvarai šią naktį dainuos.

Šią naktį papartis pražys keistu žiedu,
Šią naktį grįš namo aitvarai.
Šiaurės debesys, vėjas vakaris.
Reiškia greitai būrėja mos man ranka,
Gyvenu aš stebuklų laukimu,
Kaip mauzeris dėkle,
Kaip voras voratinkly,
Kaip medis dykumoj,
Kaip juoda lapė.
Šalta mano grotoje,
Durys neatsiveria..
Raktus turi vėžys, o jis ant kalno


Žinot, kaip gera vaikščiot per lietų po naktinį miestą. Tik dabar nelija, dabar aš niekur neinu. Na ir kas.  Labai labai noriu apkabinti kelis žmones. Apkabinti, nepaleisti ir laikyti. Bent jau už rankos.  Šiaušti plaukus ir tyliai kartoti: neprarasti tavęs sidabre.


Aš bėgau per žiūronų stiklus
Nuo išgasdintų vaikų žvilgsnių,
Aš norėjau permiegot su undine
Bet nežinojau, ką su ja daryt.
Aš norėjau pavirsti tramvajum
Ir įvažiuoti į tavo langą.
Vėjas pučia nuo dykrų,
Mums jau vis tiek,
Vėjas pučia nuo dykrų,
O mums vis tiek vienodai,


O kartais nežabotas įniršis. Taip norisi šaukti ir nieko nebegirdėti. Su manim beprasmiška ginčytis. Nes aš negirdžiu proto balso.


Būk mano šešėliu, girgždančia pakopa,
Saulėtu sekmadieniu, grybų lietum,
Būk mano dievu, beržų sula,
Elektros srove, netaikliu ginklu.
Aš liudininkas to, kad tu - vėjas,
Tu pūti man į veidą, ir aš juokiuos.
Aš nenoriu skirtis su tavimi
Be mūšio, Kol aš tau sapnuojuos -
Būk mano šešėliu…


Turiu įtarimų.


Kadaise gal buvau žvėris.


Staugiau ir draskydavau duris…



Gera šokti ant anglių,
Su tuo, nuo kurio varva sakai.
Gera laistyti jaunus kūnus pienu,
Gera pasiversti tramvajum ir įvažiuoti į tavo langą.
Vėjas pučia nuo dykrų,
Mums jau vis tiek,
Vėjas pučia nuo dykrų,
O mums jau vis tiek…


O kartais iš tiesų persipildau viskuo. Kaip įskeltas indas. Per kraštus ir plyšius sunkiasi laimė, džiaugsmas, pavydas, troškimai, viltys, gėda, noras, nusiteikimas… ir dar daugybė visko.

Rodyk draugams

Eilius numero 1

Jus visi sakot, kad as toks mielas, toks geras zmogus…
Kartojat, kad mylit, kad gerbiat mane…
Patariat, jog, galbut, labiau tikeciau savim,
Sakot, suprantat ir tikit manim…

O taip, jus brangus man visi ligi vieno,
Tikiu ir tikesiu kiekvienu jusu zodziu,
Darau ir darysiu klaidas, nes
Jus juk mylit ir tikit manim…

Bet kodel taip daznai manes jus negirdit,
Nematot, lyg manes ne nebutu?
Jei jau sitaip nekenciat, bent nemeluokit,
Nereikia, juk kas jum is to?

Jus visi taip salziai dainuojat,
Taip, as tikiu kiekvienu jusu zodziu,
Bet zinom visi - niekam to nereikia,
Iseisiu, jusu nevarginsiu….

Rodyk draugams